Gitana Vanagaitė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vytauto Didžiojo universitetas)
Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos paveikslas yra itin reikšmingas Lietuvos istorijai, kultūrai ir religijai. Sunku pasakyti, kada Aušros Vartų Marija pirmą kartą paminėta literatūros kūrinyje, aišku, kad žodinėje tradicijoje legendos apie Aušros Vartų Mariją, jos stebuklingą galią pradėtos fiksuoti apie XVII–XVIII amžių. Pranešime aptariami XX a. pradžios literatūroje minimi Aušros Vartų Marijos vaizdiniai Adomo Mickevičiaus, Maironio, Prano Vaičaičio, Kazio Bradūno poezijoje, Juozo Tumo-Vaižganto atsiminimuose. Dėmesys bus kreipiamas į Vilniaus kaip religinio Lietuvos centro vaizdinį, išryškėjusį poezijoje, parašytoje po 1922 m. Vilniaus ir jo krašto okupacijos, kai Aušros Vartų Marijos paveikslas buvo suvokiamas kaip okupuoto Vilniaus metonimija.
Pranešime taip pat išryškinama, kaip suvokiama Aušros Vartų Marijos figūra, kokios reikšmės akcentuojamos literatūrinėje jos gyvenimo interpretacijoje, kokią vietą toje interpretacijoje užima konkreti Aušros Vartų vieta, jos kraštovaizdis. Juozo Tumo-Vaižganto atsiminimuose apie Aušros Vartų Mariją itin svarbus atpirkimo momento, kelionės į šventą vietą akcentavimas, bendras ir kitų autorių kūriniuose ryškinamam Aušos Vartų Marijos vaizdiniui.