Ingrida Veliutė (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka)
Dalyvavimas kultūroje, auditorijų įtrauktis, menininkų ar kūrėjų prisijungimas įvairaus pobūdžio problemoms spręsti, suaugusiųjų ir mokinių motyvacijai didinti ir pasitikėjimui savimi auginti pasitelkiami jau ne pirmą dešimtmetį. Pastarąjį penkmetį nemažai dėmesio skiriama mokiniams skatinti būti ne tik vartotojais, bet ir aktyviais kultūros dalyviais. Tačiau ar jungtys tarp švietimo ir kultūros sektoriaus dalyvių yra pakankamos, kad būtų formuojama patraukli ir tikslinius poreikius reprezentuojanti kultūrinės edukacijos politika?
2020 m. buvo paskelbta jau trečio Gyventojų dalyvavimo kultūroje ir pasitenkinimo kultūros paslaugomis tyrimo ataskaita, kurioje, apklausus 1200 respondentų iš visos Lietuvos, išnagrinėtos buvusios, esamos ir būsimos Lietuvos gyventojų dalyvavimo kultūroje tendencijos. Buvo remtasi nuo 2014 m. atliekamų tyrimų metodika ir principais. Lygiagrečiai buvo atliktas Kultūrinės edukacijos veiklų poveikio vertinimas (2021), o įgyvendinant nacionalinės reikšmės projektą „Kultūrinės edukacijos sistemos modernizavimas“ buvo parengta galimybių studija „Nacionalinė mokinių kultūrinės edukacijos sistema“ (2021).
Pirmame tyrime tarp apklaustųjų paminėti ir 15–19 metų respondentai, kitaip tariant, baigiamųjų klasių mokiniai, kurie nuo 2018 m. turėjo galimybę dalyvauti Kultūros paso programoje ir buvo skatinami aktyviai dalyvauti kultūroje. Tačiau pati programa į tyrėjų akiratį nepakliuvo ir liko neįvertinta, nors iki prognozuojamų 2030 m. jauniausioji tiriamųjų karta jau bus 25–29 metų amžiaus. Kiti du tyrimai tiesiogiai susiję su kultūrinės edukacijos politikos formavimo analize tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, tačiau turi pernelyg mažai jungčių su jaunimo dalyvavimo kultūroje analize.
Remiantis šių trijų tyrimų išvadomis ir realiu laiku stebimais Kultūros paso sistemos rezultatais, pranešime bus analizuojama, kokią viziją formavo šios trapios tarpinstitucinės kultūros ir švietimo politikos gijos iniciatoriai bei įgyvendintojai pradiniame etape. Kokią įtaką kultūros ir švietimo sektoriui turėjo įgyvendinto projekto „Kultūrinės edukacijos sistemos modernizavimas“ veiklos ir pakeista informacinė sistema? Kokią įtaką Vilniaus kultūros įstaigose vyraujančios tendencijos daro regionams, ar „madingos“ temos pritraukia jauniausius kultūros dalyvius į sostinę, o gal atvirkščiai – virsta eksportuojamąja kultūra? Ar kitų didžiųjų Lietuvos miestų arba regionų kultūra turi šansų įsiveržti į sostinę? Šie ir kiti klausimai padės bent iš dalies atspindėti labai jautrų kultūros ir švietimo sektoriaus bendradarbiavimo aspektą, kuriame sostinė neišvengiamai atlieka labai svarbų vaidmenį.