Dekolonizuojant meno istoriją: Ateizmo muziejus kaip užmaršties institucija  

Karolina Bukovskytė (Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos kultūros tyrimų institutas)

Sovietinės okupacijos metais režimas įsteigė daugybę institucijų, skirtų požiūriui į religiją ir jos išpažinimą kontroliuoti. Jų įtaka neapsiribojo tiesioginiu tikėjimo varžymu. Paprastai minėtieji organai atliko nereligingos visuomenės sluoksnio formavimo funkciją, propaguodami tikėjimo iracionalumą ir regresyvumą. Dažniausiai šiai strategijai įgyvendinti buvo pasitelkiama ne tik informacinė literatūra, bet ir religinės paskirties daiktai bei meno kūriniai. Okupantų tam buvo įkurtas Ateizmo muziejus Vilniuje, šiame pranešime analizuojamas kaip kolonizuojančios ideologijos įtvirtinimo Lietuvoje strategijos dalis, vietoj atminties institucijos atlikęs užmaršties propagavimo organo vaidmenį. 

Analizuojant archyvinę medžiagą (ekspozicijos projektą, statistinius duomenis ir kt.) nagrinėjamos pasitelktos strategijos, turėjusios paskatinti politinės, socialinės ir filosofinės visuomenės sąmonės pokyčius.  

Įstaigos, kaip instrumento, skirto religiniams įsitikinimams ir lojalumui valdžiai Maskvoje suponuoti, ir iki tol egzistavusios miesto, kaip nepriklausomos valstybės centro, glaudžiai susijusio su Bažnyčia, praeičiai politiškai paneigti, hipotezė kyla iš aktų, surašytų įregistruojant naujus muziejaus eksponatus. 

Muziejaus ekspozicijoje taip pat akivaizdus siekis pademonstruoti okupantų pranašumą pasitelkiant naujos valdžios primestas nuostatas. Konfiskuotų ir iš šventovių į muziejų patekusių bažnytinių vertybių serija, kaip ir tai, kaip jos buvo į(si)gytos ir kontekstualizuotos Šv. Kazimiero bažnyčioje, priverstinai neigiamai interpretavo sąsajas su Vakarais. Kita vertus, be šio užmojo, visuomenė buvo primygtinai skatinama sentikius laikyti sekta. Ši nuostata reiškė įvairių (jau ne tik vakarietiškų) religinių bendruomenių nepripažinimą. 

Galiausiai buvusį Ateizmo muziejų galima būtų apibrėžti kaip užmaršties instituciją, nes jis buvo įkurtas siekiant sumažinti tikėjimo įtaką regione ir parodyti darbininkų klasės vienybės svarbą, propaguojant materialistinę ir sekuliarią pasaulėžiūrą. 

Istoriniuose šaltiniuose išryškėja integrali ateizmo padėtis kultūriniame kraštovaizdyje. Tiesą sakant, ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į įstaigos vadovą, kuris, būdamas uolus ateistas, skeptiškai vertino istorinį įvairių religijų egzistavimą, tikėjimus, papročius ir apeigas, susijusias su jų egzistavimu Vilniuje ir jo apylinkėse.  

Šio pranešimo tikslas palengvinti gilesnį okupacijos traumos padarinių kolektyvinei atminčiai konkrečioje institucijoje suvokimą ir pasiūlyti naują požiūrį į ginčytiną paveldą.