Andrea Griffante (Lietuvos istorijos institutas)
Pirmojo pasaulinio karo metais Vokietijos kariuomenės okupuotos carinės imperijos šiaurės vakarų teritorijos (vok. Ober Ost) tapo nuolatinių masinių rekvizicijų vieta. Vilnius, vienas svarbiausių šio regiono centrų, ypač nukentėjo nuo vokiečių rekvizicijų ir kolonijinio jungo, o pabėgėlių šalpos komitetai tapo pagrindiniais veikėjais, padėjusiais Vokietijos valdžiai susidoroti su sparčiai blogėjančia socialine padėtimi regione. Komitetai pasinaudojo savo padėtimi ir tęsė tautos kūrimo procesą, prasidėjusį dar prieš karą. Maisto atsargų tiekimas ir pagalba maistu tapo viena iš pagrindinių komitetų priemonių tautai stiprinti. Metas po vokiečių okupacijos padėties iš esmės nepagerino. Tačiau per šį laikotarpį pasikeitė šalpos ir maisto teikimo dalyviai. 1919–1920 m., lenkams ėmus okupuoti Vilnių ir rytų Lietuvą, naujoji valdžia įsteigė daugybę institucijų, iš dalies tiesiogiai priklausančių nuo valstybės, iš dalies susijusių su naujais vietos administracijos organais, kurie vis labiau įsitraukė į pagalbos maistu ir apskritai maisto tiekimo sritis. Maisto tiekimas ir pagalba maistu ir toliau buvo plačiai naudojami kaip priemonė Vilniaus žmonių, kurie sulaukė pagalbos, politiniam ir tautiniam lojalumui skatinti: maisto platinimą lydėjo plačios propagandinės kampanijos, rodančios „Tėvynės geraširdiškumą“. Savo ruožtu maisto produktai tapo vis dažniau naudojama priemone, siekiant sustiprinti Vilniaus miesto biurokratų lojalumą Varšuvai.