Inga Leonavičiūtė (Vilniaus universitetas)
1918 m. pabaigoje – 1919 m. pradžioje Vilniaus universiteto (VU) atkūrimą deklaravo tiek lietuviai, tiek lenkai, tiek bolševikai. Visi jie matė jį kaip senojo, 1832 m. carinės Rusijos imperijos uždaryto universiteto tąsą. Tačiau realiai 1919 m. rudenį VU atkūrė lenkai. Naujam gyvenimui Stepono Batoro vardu pavadintas universitetas (SBU) prisikėlė konstruodamas imperatoriškojo universiteto mitą, kaip brolių Sniadeckių, Adomo Mickevičiaus ir Joachimo Lelewelio universitetas.
Pranešime žvelgsime į SBU per jame puoselėtą senojo Vilniaus universiteto paveldą ir istorinės atminties vingius, susiedami tai su vienais garsiausių VU šlovės galerijos vardais – A. Mickevičiumi ir J. Leleveliu. Šios asmenybės skirtingais lenkiškojo universiteto laikotarpiais buvo svarbiausios simbolinės figūros.
Pirmaisiais metais atkurtojo universiteto mūruose spinduliavo „Didžiojo Adomo“ dvasia (su vyriausiojo sūnaus Władysławo ir jaunėlio Józefo figūromis, 1922 m. „Poezijos“ šimtmečio minėjimu, poeto paminklo Vilniuje ir A. Mickevičiaus muziejaus perkėlimo iš Paryžiaus į Vilnių idėjomis). Tuo tarpu 3-iojo dešimtmečio antrojoje pusėje, į universiteto biblioteką iš Kurniko atvežus J. Lelewelio knygų, atlasų ir žemėlapių rinkinį bei 1929 m. jubiliejaus metu perlaidojus Rasose ir patį istoriką, SBU likusiam dešimtmečiui tapo „Joachimo universitetu“. Puoselėjant Vilniaus imperatoriškojo universiteto istoriko atmintį 4-ajame dešimtmetyje kuriamas J. Lelewelio dokumentikos centras, aktyviai renkantis ir taip vis labiau plečiantis „Lelewelianą“, Rasose per Vėlines J. Lelewelis tampa senojo ir naujojo universiteto jungtimi, taip tarsi kuriant čia universiteto nekropolį. Galų gale paminėtinas 1938 m. SBU noras dokumentikos centrą paversti tyrimo institutu ar J. Lelewelio namo Briuselyje įsigijimo bei muziejaus įkūrimo idėja 1939 m. vasaros pabaigoje. Tačiau prasidėjęs karas ir vėliau ėjęs SBU uždarymas amžiams nutraukė ne tik šio universiteto planus, bet ir puoselėtą atmintį.