Viktorija Serbentienė (Lietuvos istorijos institutas)
2016 ir 2022 m. vykdytuose etnografiniuose lauko tyrimuose Vilniaus apskrities ribose, kai buvo tyrinėti šiuolaikiniai individualūs gyvenamieji namai, statyti po 1990 m., nepavyko užfiksuoti ryškios atskirties tarp miesto ir priemiesčių, atokesnių vietovių architektūros. Atvirkščiai – tyrimai atskleidė tebesitęsiantį miesto ir kaimo ribų nykimą ir išryškino miesto svarbą net ir toliau, iki 50 km nuo Vilniaus, nutolusiose vietovėse. Dėl šios priežasties pranešimo objektas – šiuolaikiniai individualūs gyvenamieji namai – yra nagrinėjamas kaip peržengiantis Vilniaus miesto ribas.
Pranešimo tikslas – pristatyti Vilniaus miesto ir jam artimos architektūros, kuri apibrėžiama kaip vietinė (lokali), ryškiausius bruožus. Pranešimo uždaviniai: 1) pateikti metodologinius darbo rėmus, leidžiančius į Vilniaus miesto ribas peržengiančią architektūrą pažvelgti kaip į homogenišką, vietinės architektūros sampratą atitinkantį objektą; 2) pristatyti atlikto etnografinio lauko tyrimo metodus ir rinktus duomenis; 3) atskleisti nagrinėtos architektūros savitumus.
Vilniaus miesto ir su juo susijusi architektūra darbe apibrėžiama remiantis vietinės architektūros (angl. vernacular) samprata. Šis terminas lietuviškoje istoriografijoje plačiau nepaplito. Nors vietinės architektūros samprata varijuoja, ji dažniausiai apibrėžiama kaip utilitari, žmogaus poreikius atitinkanti ir jo rankomis statoma architektūra (Rapoport 1969; Oliver 2006). Pastaraisiais dešimtmečiais pasaulyje į vietinę architektūrą imta žvelgti plačiau – kaip į objektą, atitinkantį šiuolaikinės visuomenės charakteristikas ir poreikius. Tyrime, nepaisant technokratinio visuomenės pobūdžio, globalizacijos ir modernizacijos procesų aktyviai veikiamos vietos, buvo ieškoma savininko etninę ir kultūrinę tapatybę atskleidžiančių bruožų. Tyrimuose buvo pasitelkta architektūros, kaip žmogų pratęsiančio objekto, idėja (Carsten, Hugh-Jones 1995) ir architektūros, kaip kalbos, paralelė (Norberg-Schulz 1985; Daujotytė-Pakerienė 2019). Žmogaus bruožų namų architektūroje ieškota pasitelkus Victoro Buchlio architektūros antropologijoje pritaikyta materialių registrų samprata, kuri apima ne tik vizualius, liečiamus, fonetiškai suprantamus objektus, bet ir tekstų, ženklų sistemas ir įkūnytas patirtis (Buchli 2013). Šių teorinių minčių plėtojimas, pasirėmus atliktais etnografiniais lauko tyrimais, leidžia plačiau atskleisti žmogų su architektūra siejantį ryšį, kuris apibrėžiamas kaip ryšys tarp objekto (architektūros) ir subjekto (namo savininko).