Darius Pocevičius (rašytojas, sostinės tyrinėtojas, istorinių studijų apie Vilnių autorius)
Lietuviškoji istoriografija itin mažai dėmesio skyrė socialiniams 1905–1907 m. bruzdėjimams Vilniuje. Juos galima vadinti ir revoliucija, ir socialiniu karu. Tarpukario Lietuvos istorikai labiau koncentravosi į to meto įvykius Kaune ir Lietuvos provincijoje. Sovietmečio istorikai nesėkmingoje 1905–1907 m. revoliucijoje anarchistų tarsi nematė. O per pastarąjį trečdalį amžiaus dėmesys buvo sutelktas į tautinės pakraipos antiimperinį judėjimą, oficialiai užgimusį per 1905-ųjų gruodį surengtą lietuvių suvažiavimą, šiandien patetiškai vadinamą Didžiuoju Vilniaus seimu.
Tokią logiką sunku suvokti – juk 1905–1907 m. anarchistų ir kitų kairiųjų paskelbtas socialinis karas pasireiškė ne ką menkesniu, gal net didesniu sprogstamuoju antiimperiniu užtaisu, svariai prisidėjo prie Rusijos imperijai priklausiusios Lietuvos visuomenės laisvėjimo ir demokratėjimo. Du požiūriai – tautinis ir socialinis – šiandienos tyrimuose neturėtų konkuruoti ir stelbti vienas kito. Socialinių pjūvių tyrimai gerokai papildytų ir paįvairintų nūdien dominuojantį tautinį diskursą ir etninį 1905–1918 m. įvykių pjūvį. Dienos švieson iškiltų daugybė svarbių įvykių ir šiandien pamirštų asmenybių. Galiausiai šiedu diskursai turėtų susilieti į vieną, visapusiškai nušviečiantį itin margą ir kontrastingą XX a. pradžios istorinių įvykių paveikslą.
Pranešime „Pamiršti 1904–1907 m. Vilniaus anarchistai“ D. Pocevičius apžvelgs to meto anarchistinių grupių veiklą Vilniuje. Ji prasidėjo 1904 m. kovą, kai į Vilnių grįžo du anarchistais emigracijoje tapę vilniečiai – Daniilas Burakiškis iš Londono ir Zalmanas Borkaganas iš Paryžiaus. Jie pasišovė čia suburti anarchistų grupę. Pranešėjas papasakos apie Vilniaus anarchistų indėlį į 1905–1907 m. bruzdėjimus, į Kruvinojo sekmadienio (1905 m. spalio 16 d.) ir Kruvinojo penktadienio (1905 m. spalio 21 d.) įvykius, į bruzdėjimų apogėjumi būsimoje Lietuvos sostinėje tapusį 1905 m. spalio 27 d. incidentą prie Šv. Kotrynos bažnyčios – čia aštuoniolikmetis anarchistas Jakobas Korotkis metė bombą į Vilniaus policijos viršininką, kartu su keturiais miesto policijos apygardų komisarais einantį iš susitikimo pas gubernatorių.
Pranešėjas papasakos apie veikliausius Vilniaus anarchistus, tarp jų išskirtinis buvo Chaimu Londoniečiu vadinamas Panevėžyje gimęs Ilja Geicmanas; apie svarbiausius anarchistinės pakraipos leidinius ir konferencijas; apie idėjinę kropotkiniškojo Vilniaus anarchizmo platformą – jai neigiamą įtaką padarė iš Bialystoko atsklidusi „juodavėliavininkų“ ideologija, propaguojanti totalinį valdininkų ir išnaudotojų terorą bei nuolatinį kruviną maištą; apie besikeičiančią Vilniaus visuomenės reakciją į sprogdinančius bombas ir turtą rekvizuojančius anarchistus; apie anarchistinio pasipriešinimo ir visos 1905–1907 m. revoliucijos pralaimėjimo priežastis ir pasekmes. Pranešimo pabaigoje D. Pocevičius paaiškins, kodėl svarbu užkamšyti istorinės atminties spragas, ir reziumuos, kokiais keliais buvo einama ir kokiais buvo galima eiti į dabartinę Lietuvą.