Daiva Siudikienė. Saulė Jokūbauskienė (Vilniaus universitetas)
Raktiniai žodžiai: Vilnius, istorija, naratyvai, istorijų pasakojimas, komunikacija, socialinės medijos.
Esminis komunikacijos principas – komunikacinės žinios perdavimas ir auditorijos dėmesys. Vilnius, kaip sostinė, pasaulinėje žiniasklaidoje buvo pastebėtas keletą kartų: pandemijos metu, siūlydamas tapti viena didele kavine („Lonely Planet“, 2020), taip pat pakliūdamas tarp 20-ies laimingiausių pasaulio miestų („The World Happiness Report“, 2023), tuo nustebindamas pačius miestiečius. Vilnius žinomas kaip žalias miestas („Go Vilnius“; „Hugsi“, 2023), o Lietuvos, kaip šalies, įvaizdžio strategijos esminė nuostata „Co-created in Lithuania“ (Lietuvos pristatymo užsienyje strategija, 2020), kuri taip pat dera su pasaulinėmis tvarumo tendencijomis.
Diskusijose apie šiuolaikinių miestų plėtrą svarbi tema yra miestų ir vietovių, kaip prekės ženklų, puoselėjimas, nes gebėjimas parodyti savo unikalumą ir stiprybes kiekvienam miestui reiškia ekonominę naudą ir patrauklų įvaizdį (Doratli, Falsi ir Riza, 2011). Vietovės prekės ženklas apibrėžiamas kaip asociacijų tinklas, kuriamas vizualine, žodine ir elgsenos raiška, kuri įgyvendinama atsižvelgiant į tikslus, komunikaciją, vertybes ir bendrą vietos lankytojų kultūrą bei vietos vaizdą (Braun ir Zenker, 2010, p.3). Miesto prekės ženklo svarba reikšmingai didėja ir daro teigiamą poveikį miesto ekonomikai, o tai yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių ir gyventojų gerovę.
Labai svarbi miesto įvaizdžio komunikavimo dedamoji yra jos gyventojai – kaip jie mato miestą, kas juos skatina save tapatinti su miestu, ką reiškia būti vilniečiu ir pan. Miesto gyventojai ir jų dalyvavimas kuriant pasakojimus apie miestą yra labai svarbi miesto sėkmės ir miesto komunikacijos dalis, o miesto istorija yra ta gija, kuri sujungia praeities, dabarties ir ateities miestiečius.
Pranešimo tikslas – pristatyti atliktą tyrimą, kuriuo buvo siekiama ištirti, kaip Vilniaus istorija išryškėja šiuolaikiniuose Vilniaus naratyvuose. Pranešimo teorinis pagrindas – naratyvo paradigma, akcentuojanti, kad žmonės savo prigimtimi yra istorijų pasakotojai, o visas pasaulis yra sudarytas iš istorijų tinklo; kiekviena istorija pasižymi išskirtiniais konfliktais, pobūdžiu, pradžia, kulminacija bei pabaiga (Fisher, 1984). G. Pradlas teigia, kad be pasakojimų žmonių patirtys būtų tiesiog neįprasmintos pojūčių lavinos, atsirandančios dėl nediferencijuoto įvykių srauto. Istorijos yra kolektyvinės atminties išsaugojimas, esminės medijuotos struktūros, nusakančios žmonių socialinį ir kultūrinį elgesį, susiformuojantį kaip atsakas į jų susidūrimą su tikrove. Autorius teigia, kad ryškius skirtumus tarp atskirų kultūrinių grupių galima paaiškinti būtent tuo, kad jos skirtingai interpretuoja pasaulį ir jo reiškinius (Pradl, 1984). Gyvybiškai svarbią pasakojimų reikšmę žmonių bendruomenėms pabrėžė ir E. Bormannas, teigdamas, kad žmonės yra socialinių istorijų pasakotojai (Homo Narrans), todėl jiems yra natūralu nuolat interpretuoti socialinę realybę ir vieni kitiems žmonijos patirtį perduoti istorijų ir pasakojimų pavidalu (Bormann, 1985).
Šiuolaikinės visuomenės nariai gyvena bei vykdo profesinę, visuomeninę ar laisvalaikio veiklas aktyviai pasitelkdami medijas, o tai keičia iki tol įprastus savo poreikių bei tikslų įgyvendinimo būdus bei formas. Tokio pobūdžio tyrimai, jų tęstinumas yra itin reikalingi siekiant suprasti kintančią medijų auditorijų informacinę elgseną bei naujas virtualaus bendruomeniškumo formas, pasižyminčias įvairiomis besiformuojančiomis žinių dalijimosi praktikomis (Siudikienė, Jokūbauskienė, 2023). Vilnius 700-ojo gimtadienio proga kviečia dalyvauti renginiuose, šventėse. Jie savo ruožtu plačiai aptariami socialinėse medijose, todėl tyrimas leis ištyrinėti Vilniaus miesto 700-ojo gimtadienio komunikavimo ypatumus socialiniuose tinkluose. Tyrimui buvo pasirinktos dvi virtualios „Facebook“ bendruomenės, pasižyminčios aktyvia komunikacija apie miestą ir miestiečius. Tyrimo metodas – kokybinė ir kiekybinė turinio analizė.
LITERATŪRA
Bormann, Ernest G. (1985). Symbolic Convergence Theory: A Communication Formulation. Journal of Communication, t. 35, Nr. 4, p. 128–138.
Braun, E., Zenker, S. (2017). Questioning a “one size fits all” city brand: Developing a branded house strategy for place brand management. Iš: Journal of Place Management and Development, p. 270–289. DOI: https://www.emerald.com/insight/content/doi/10.1108/JPMD-04-2016-0018/full/html.
Doratli, N., Falsi, M., Riza, M. (2011). City Branding and Identity. Asia Pacific International Conference on Environment-Behaviour Studies, Salamis Bay Conti Resort Hotel, Famagusta, North Cyprus, 7–9 December 2011 [žiūrėta 2020-03-26]. DOI: https://doi.org/10.1016/j.sbspro.2012.02.091.
Fisher, Walter R. (1984). Narration as a Human Communication Paradigm: The Case of Public Moral Argument. Communication Monographs, t. 51, Nr.1, p. 1–22.
Pradl, Gordon (1984). Narratology: The Study of Story Structure. ERIC Digest [Elektroninis išteklius]. DOI: http://www.ericdigests.org/pre-921/story.htm.
Lithuania’s capital is re-opening with huge open-air cafés and restaurants (2020 04 29). Lonely Planet. https://www.lonelyplanet.com/news/vilnius-open-air-cafe.
The World Happiness Report (2023).. Helliwell, John F., Layard, Richard, Sachs, Jeffrey D., De Neve, Jan-Emmanuel, Aknin, Lara B, and Shun Wang. https://worldhappiness.report/.
Lietuvos pristatymo užsienyje 2020–2030 m. strategija. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija. https://lietuva.lt/atsisiuntimu-biblioteka/strategija/.
Hugsi (2023). Quantifying the greenness of global cities. https://hugsi.green/ranking; https://www.govilnius.lt/.
Siudikienė, D., Jokūbauskienė, S. (2023). Dalijimosi žiniomis raiška virtualiose interesų bendruomenėse: skaitytojų bendruomenės tyrimas. Information & Media, t. 95, p. 32–52. https://doi.org/10.15388/Im.2023.95.64.