Stsiapan Stureika (Europos humanitarinis universitetas)
Pranešime daugiausia dėmesio skiriama tam, kaip Vilnius tapo istorinės aplinkos išsaugojimo pavyzdžiu Baltarusijos restauratoriams, Minske 1968 m. įkurtų Specialiųjų mokslinių ir projektinių dirbtuvių prie Baltarusijos kultūros ministerijos specialistams. Vilniaus istorinių vietų restauravimas 1960–1972 m. tapo įkvėpimo šaltiniu daugeliui sovietinės Baltarusijos kultūros veikėjų ir intelektualų. Vėliau, 1980-aisiais, baltarusių specialistai prisijungė prie Tarptautinės paminklų ir vietovių tarybos (ICOMOS) regioninės Baltijos šalių grupės, keitėsi patirtimi, dalyvavo stažuotėse atitinkamose Lietuvos įstaigose ir kt. Dėl šios priežasties šiandien daugelyje sovietmečiu Baltarusijoje restauruotų paminklų galima aptikti tuo metu pirmiausia Lietuvoje, konkrečiai – Vilniuje, naudotus restauravimo metodus ir būdus, kurie apima aplinkosauginius istorinių erdvių sanitarinius sprendimus, tradicinių stogo dangų, pavyzdžiui, čerpių, naudojimą, intensyvų restauravimo bandomųjų duobių naudojimą, kritišką požiūrį į kompleksinį restauravimą ir pan.
Po 1991 m. profesinių mainų intensyvumas pradėjo mažėti dėl vis didėjančio kalbos barjero ir sunkiau rengiamų tarptautinių kelionių. Nepaisant to, net ir šiandien nuoroda į Vilniaus patirtį išliko viena iš retorinių strategijų, kuria yra grindžiami restauravimo Baltarusijoje sprendimai.
Pranešimas yra paremtas gausiais Baltarusijos restauratorių prisiminimais (iš viso atlikta apie 40 interviu) ir keliomis publikacijomis.