Salvijus Kulevičius (Vilniaus universitetas)
Vilnius – baroko miestas. Kalbėdami apie senojo Vilniaus savastį ir estetiką, miestu galime didžiuotis. Tačiau susimąsčius apie varžytuves, kuriose svarbiausias kriterijus senumas ir kultūringumas (pasiduodant įsitikinimui, kad kuo senesnis, tuo kultūringesnis, vertingesnis ir reikšmingesnis), džiaugsmas blėsta. Nesmagu taikstytis su teiginiais, kad Vilniuje, sostinėje, iki pat XVII–XVIII a. nebūta mūrinių gyvenamųjų pastatų. Sostinei ir tautai tai garbės nedaro. O būtent taip Vilniaus raida buvo suvokiama XX a. 6–7 dešimtmečių išvakarėse. Tačiau vieno Pilies gatvės namo tyrimai ir restauravimas nusiminimą pakeitė pasididžiavimu – Vilnius ne barokinis, o gotikinis! 1967 m. istorikas Adolfas Raulinaitis straipsnyje „Vilniaus senamiestis senėja ir gražėja“ pasidžiaugė, kad viso labo per pusantrų metų tyrimų Vilniaus senamiestyje surasta per šimtą gotikos ar jos likučių turinčių pastatų. O restauratoriai ir jų triūsas šiuos atradimus padarė matomus ir pačiupinėjamus.
Tai keitė miesto istoriją ir savivoką. 1983 m. vienoje publikacijoje pasigirdo prieštaraujantis balsas: „Mane jaudina tai, kad bandoma dirbtinai pasendinti Vilnių. […] toji gotika, kurią nuolat atidengiam, atlikdami architektūrinius-archeologinius tyrimus, argi ji yra tokia vertybė, kad ją turėtume demonstruoti?“ Vieno straipsnio išprovokuota reakcija ir atsakas – gotikos atidengimų kritikų pasmerkimas – liudija, kad gintas daugiau ne vien tik požiūris ir nuomonė, o kažkas esmingesnio ir principingesnio. Šiuos įvykius, jų priežastis ir kontekstus pranešime bandoma gvildenti per atminties ir paveldo perspektyvą.