Margarita Matulytė (Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
Įsimintinus ir atpažįstamus Vilniaus kampus sukūrė ir kultūrinėje atmintyje įtvirtino Józefas Czechowiczius, Janas Bułhakas, Algimantas Kunčius ir kiti žinomi fotografai. Tarp šių sostinės įamžinimo autoritetų nerasime Algirdo Šeškaus (g. 1945 Vilniuje), kuris iš tikrųjų niekada tikslingai ir nepaveikslavo Vilniaus, bet dažniausiai fotografuodavo Vilniuje. Menininko vilnietiškajame archyve gausu miesto kasdienybės vaizdų, tokių, kurie sovietmečiu (o ir dabar) neatitiko įsivaizduojamų sostinės tapatybių.
Ieškant Vilniaus vizualinio įvaizdžio alternatyvų, tyrimui pasitelkiama mokslinė fantastika – China’os Miévilleְ’io detektyvas The City & The City (2009). Juo rėmėsi vizualinės kultūros teoretikas Nicholas Mirzoeff’as, bandydamas suprasti, kaip žiūrėti į pasaulį. Miéville’io romane vienoje fizinėje vietoje egzistuoja du miestai, jų gyventojai stengiasi nematyti vieni kitų – svetimų – miestų. Mentalinės, ideologinės skirtys kuria ne tik nematomą sieną, bet ir pasienio zonas, užštrichuojamas susikertančiais sociokultūriniais interesais, jas Michel’is Foucault įvardijo heterotopijomis. Šeškus sukūrė paralelinį miestą, jo vilniečiai, kaip ir Miéville’io romano herojai, mokėsi nematyti. 1980 m. debiutavusio fotografo žiūrą ignoravo dominuojančios Lietuvos fotografijos mokyklos tradicionalistai, į jo kūrybą įtariai žiūrėjo sovietiniai cenzoriai, nes Šeškaus fotografijos „priminė pradedančio fotografuoti moksleivio bandymus padaryti fotografiją šeimyniniam albumui“. „Diletantiški“, „neįdomaus“ turinio vaizdiniai disonuoja su miesto įsivaizduojama ir iki šiol įvairių ideologinių galių skiepijama reprezentacija, jie tarsi puslapiai iš slapto miesto dienoraščio, kurį verta perskaityti – paslampinėti heterotopine teritorija, peržengti „sieną“ ir pamatyti kitą Vilnių.