Donata Mitaitė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas)
Sovietinėje Lietuvoje poezijos apie Vilnių parašyta gana daug. Eilėraščiuose minima Gedimino pilis, universitetas, kai kurios bažnyčios, kiti architektūros paminklai, Vilniaus upės Neris ir Vilnia, vienu ar kitu požiūriu svarbios asmenybės Daukantas, Adomas Mickevičius, Napoleonas, kaip žiaurus 1863 m. sukilimo malšintojas išgarsėjęs Muravjovas Korikas ir kt. Dažnai eilėraščiai yra šviesūs meilės miestui išpažinimai, nors ryškūs ir socialistinio realizmo bruožai: sureikšminamas Lenino vizitas į Vilnių, pabrėžiama revoliucinė kova, sovietinio gyvenimo teisingumas ir laimė. Tai bendri teiginiai, o pranešime iš esmės bus remiamasi trijų poetų kūryba.
Sovietinėje Lietuvoje parašyti Tomo Venclovos Vilniaus eilėraščiai pirmą kartą buvo išspausdinti tik emigracijoje, nes juose pernelyg ryškus poetinis sovietinės santvarkos įvertinimas: Vilnius, viename Venclovos jaunystės eilėraščių skaitomas kaip poezijos knyga, vėlesniuose kūriniuose yra merdintis, „sielos kaina“ perkantis deguonį, panašus į pavojingos audros blaškomą laivą.
Alfonso Maldonio poezijos rinkiniuose yra keliolika eilėraščių, vienaip ar kitaip siejamų su Vilniumi. Juose miestas jaukus, išsaugojęs senosios architektūros bruožus ir šiltai priimantis naujus, jo ilgame gyvenime laikinus žmones. Gana anksti poeto kūryboje atsirado eilėraščių apie „kančių kvartalą“, juose aptakiai kalbama apie getą. Skaudžiausi Maldonio eilėraščiai ar jų apmatai, kuriuose užsimenama apie karo metų ir sovietinio gyvenimo neteisybę patiriančių žmonių likimą, apie savo ir savo kartos konformizmą, liko rankraščiuose.
Judita Vaičiūnaitė į eilėraščius įrašė bene tiksliausią Vilniaus, ypač jo senamiesčio, geografiją, išbraižė miesto gatves ir skersgatvius, jos poezijoje daugiausia refleksijų apie dažnai tragišką miesto istoriją, jame gyvenusius žmones. Epochos, kurioje gyveno, vertinimas Vaičiūnaitės poezijoje irgi ryškus, nors ir ne iš karto akivaizdus.
Tokie yra trys sovietmečiu rašiusių poetų bandymai pasakyti tiesą apie miestą ir laiką: eilėraščiai išspausdinami ne sovietinėje Lietuvoje, o išeivijoje, jie lieka rankraščiuose arba už istorijos siužetų slypintis gyvenimo vertinimas reikalauja itin dėmesingo skaitytojo.