Siarhei Liubimau (Europos humanitarinis universitetas)
Viena iš naujausių urbanistinių tyrimų, praktikos ir diskurso tendencijų yra ta, kad vietoj skambių žodžių „pasaulis“ ar „globalus“ vis dažniau girdime apie „planetą“, „planetinį“ ar tiesiog Žemę. Pagrindinė tokio pokyčio priežastis – klimato krizė ir būtinybė iš esmės pertvarkyti šios planetos infrastruktūrinį gyvenimą: energijos šaltinius ir išteklių gavybą, vartojimą ir gyvenimo būdą, mobilumą ir apskritai erdvės apgyvendinimo būdus. Vietoj netrikdomo judėjimo po Žemės rutulį reikia ugdyti naują jautrumą – planetos, patiriančios problemų, trapumui (Latour, 2018). Žemės rutulys pirmiausia apibrėžiamas augimo ir neribotų galimybių terminais, kai pagrindinė žmogaus patirtis susijusi su aplinkos kontrole per išsiplėtusias ir susiliejusias rinkas, sujungtų infrastruktūrų plėtrą. Toks augimas kuria ne tik labai suprantamus žmonių lūkesčius ir komforto poreikį, bet ir norimų politinių institucijų bei kultūrų pagrindus, deja, jie pagrįsti masiškai augančiu iškastinio kuro naudojimu (Mitchell, 2013). Kitaip nei Žemės rutulys, planeta apibrėžiama kaip krizė ir trapumas, o žmonės pradedami laikyti ją ištikusia nelaime.
Jei globalizacija reiškia konkurenciją visame pasaulyje ir jos pagrindinis tikslas – panaikinti kliūtis, tai planetiškumas reiškia jautrumą planetos natūraliems procesams, o pagrindinis tikslas – nustatyti tokio jautrumo principus. Todėl yra siūlymų iš naujo apsvarstyti pamatines žmogiškojo subjektyvumo sąvokas – nustoti vertinti „hipersubjektyvumą“ kaip normą ir pradėti ieškoti „hiposubjektyvumo“ formų, jas puoselėti (Morton ir Boyer, 2021). Pamažu atsiranda ir eksperimentinių mėginimų sociopolitinių aplinkos darinių istoriją rašyti decentruojant žmogų, t. y. žmogus nebėra pagrindinis pasakojimo objektas (Demuth, 2019).
Šiame straipsnyje siūloma pažvelgti į Vilniaus ateitį, vadovaujantis „planetiškumo“ sąvoka ir jos suponuojamu erdvės supratimu ir praktikavimu. Visų pirma dėmesys atkreipiamas į tai, kaip „planetiškmo“ sąvoka leidžia puoselėti naujus, ne tokius konfrontuojančius gamtos ir visuomenės / kultūros ar gamtinės ir užstatytos aplinkos santykius. Čia siūlomi tiek konceptualūs, tiek empiriniai išeities taškai, kaip panaikinti miesto ir nemiesto priešpriešą.
Pranešimą sudaro trys dalys. Pirmoje detaliai nagrinėjamas „globalizacijos“ ir „planetiškumo“ skirtumas urbanistiniu požiūriu. Antroje siūloma pažvelgti į Vilnių kaip į planetinio urbanistinio tyrimo focus ir locus (o ne į globalius urbanistinius tyrimus, pastaruosius du dešimtmečius dominavusius regione). Trečioje dalyje atkreipiamas dėmesys į Karoliniškių kraštovaizdžio draustinį, jis vertinamas kaip planetinio urbanistinio tyrimo pavyzdys, atsižvelgiant į tris jo aspektus: daugiau nei urbanistinį paveldą, į žmogų neorientuotą viešąją erdvę ir potencialią „žaliąją“ komodifikacijos ribą.