Laura Gheorghiu (Karlo Franzeno universitetas Grace)
Gimusi Rumunijoje, Monica Lovinescu didžiąją dalį savo gyvenimo praleido Prancūzijoje, į kurią išvyko 1948 m., po to, kai jos gimtojoje šalyje buvo įkurtas totalitarinis komunistinis režimas. Kilusi iš rašytojų, literatūros kritikų ir dramaturgų šeimos, ji sukūrė sėkmingą karjerą kaip eseistė, rašanti apie rumunų literatūrą, bet taip pat kaip žurnalistė „Laisvosios Europos radijui“. Būtent ten ji analizavo komunistinėje Rumunijoje vykstančius įvykius, padėjo rumunų rašytojams pabėgti į Prancūziją arba reklamavo kitus Vakarų žiniasklaidoje, siekdama apsaugoti juos nuo komunistinių valdžios institucijų, pasinaudodama dideliu populiarumu, kurį ji jiems sukūrė. Jos gerai žinoma laida „Tezės ir antitezės Paryžiuje“ kritiškai sekė ir aprašė rumunų visuomenės moralinį nuosmukį, drąsos praradimą, savicenzūrą, taip pat komunistinės valdžios bandymus ištrinti svarbiausius nacionalinės kultūros vardus ir kūrinius, kad juos pakeistų propaganda ir valdžią remiančiais rašytojais. 1977 m. ji išgyveno Nicolae Ceausescu prieš ją surengtą fizinį užpuolimą, kai kovojo dėl Paulo Gomos išlaisvinimo iš kalėjimo ir leidimo išvykti į Paryžių. Nors ji ir jos vyras Virgilas Ierunca, pats būdamas didžiulė rumunų literatūros asmenybė, gyveno Paryžiuje ir galėjo mėgautis Prancūzijos sostinės apsauga ir gerove, jų dėmesys nuolat buvo nukreiptas į Rumuniją, ieškant būdų, kaip atverti protus visiems tiems milijonams tautiečių, kurie klausėsi „Laisvosios Europos radijo“. Būtent taip daugybė žmonių galėjo sužinoti apie įvykius Vidurio Europoje, apie tikrąsias rumunų kultūros vertybes, taip pat apie drąsą, moralinį vertikalumą, laisvą ir objektyvų mąstymą. Jų dėka daugybė žmonių turėjo galimybę išlikti tvirti komunistinio režimo akivaizdoje, suprasti realybę už oficialios propagandos ribų ir taip išsaugoti savo racionalumą, laisvės jausmą ir ištikimybę tikrosioms vertybėms. „Ši visuomenė yra suirusi dėl politinio režimo“, – taip ji ragino morališkai iš naujo įvertinti visus principus ir tikslus. Ji mirė 2008 m., palikdama visą visuomenę, „dar nepasirengusią tiesai, įžvalgumui, pokyčiams“ (Tia Serbanescu, rašytoja ir žurnalistė). Rumunijoje komunistinio režimo priespauda buvo pernelyg stipri, kad paliktų vietos bet kokiai pilietinei visuomenei, tačiau ją pakeitė tremtyje gyvenantys asmenys, atidžiai stebėję kasdienį gyvenimą tėvynėje ir išlaikę laisvės ir moralės jausmą.