Marta Haiduchok (Vidurio Europos universitetas, Viena)
1969 m. sausio 16 d. jaunas Prahos Karolio universiteto Filosofijos fakulteto studentas Janas Palachas atsistojo prie Nacionalinio muziejaus, apipylė savo kūną benzinu ir uždegė degtuką. Patyręs 85 proc. kūno nudegimų, Palachas mirė ligoninėje po trijų dienų. Nors Palacho mirtis dažnai siejama su Varšuvos pakto invazija į Čekoslovakiją kelis mėnesius prieš tai, jo kišenėje rastas laiškas buvo skirtas Čekoslovakijos visuomenei, raginantis valdžią nutraukti cenzūrą, o žmones – pažadinti sąmonę ir sukilti. Šis paradoksas – savęs žalojimas dėl nesmurtinių idealų – atskleidžia įtemptą politinių ginčų aplinką vėlyvojo socializmo laikotarpiu. Savižudybė deginant save, kuri buvo reta, bet nevisiškai nežinoma Rytų bloke, yra savęs žalojimo smurtu atvejis, kuris vizualiai įkūnija „kito“, t. y. valstybės, vykdomą smurtą. Tai taip pat rodo šališką dichotomiją tarp smurtinių ir nesmurtinių veiksmų, tarp tiesiogiai politinių ir tuo pačiu metu labai asmeninių veiksmų, tarp kūno pavertimo ginklu ir visiško pabėgimo iš sistemos mirtimi. Tirdama Jano Palacho (Čekoslovakija, 1969 m.), Vasylio Makukho (Sovietų Ukraina, 1968 m.), Ryszardo Siwieco (Lenkija, 1968 m.) ir Romo Kalantos (Lietuva, 1972 m.) savižudybes, teigiu, kad šie veiksmai atskleidžia pilietinio pasipriešinimo ribas „Prahos pavasario“ ir nesėkmingo bandymo pertvarkyti socializmą kontekste. Taip pat siekiu parodyti alternatyvią piliečių solidarumo formą – tą, kuri apima auką ir smurtą.