Rusnė Marija Poligaitė (Vilniaus universitetas)
Pranešime pristatomas akademinėje plotmėje dar nenagrinėtas sovietinio palikimo transformacijos atvejis Kopūstėlių kaime (Ukmergės r.), kur 1958–1988 m. veikė viena iš keturių sovietinių raketinių bazių Lietuvoje. Po sovietų kariuomenės pasitraukimo ir nesėkmingų bandymų buvusį karinį dalinį pritaikyti naujai paskirčiai Kopūstėliai virto apleista paribio zona, atspindinčia, viena vertus, besikuriančios valstybės siekį nusigręžti nuo skaudaus okupacinio laikotarpio, ir, kita vertus, socialinę, ekonominę ir politinę suirutę, lydėjusią 1990-ųjų nepriklausomybės atgavimą. Visgi 2012 m. žymėjo lūžį šios teritorijos istorijoje – čia įsikūrė partizaninės istorijos entuziastų klubas „Miško broliai“, atgaivinęs ir atnaujinęs buvusią raketinę bazę, pritaikydamas ją ne tik paties karinio dalinio, bet ir 1944–1953 m. laisvės kovų pažinimui. Toks Kopūstėlių (per)formavimas stebina netikėtu hibridiškumu: išsaugodama savo praeitį, ši vieta kartu tampa ir partizaninio karo prieš okupacinį režimą, kurio jėgos struktūrų eksploatuotą teritoriją šiandien perėmė, istorijos pasakotoja. Tai lėmė, kad nepageidaujamas sovietinis palikimas virto Ukmergės rajono reprezentaciniu tašku bei istorinės atminties vieta – taip Kopūstėliai šiandien pristatomi oficialiame miesto turizmo informacijos puslapyje.
Manytina, kad ši transformacija, derinanti iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus dalykus: sovietinės raketų bazės palikimą ir pasipriešinimo istorijos aktualizavimą, kelia bendresnį klausimą apie tai, kaip nūdienos poreikiams gali būti pasitelkiama ilgą laiką marginalizuota ir prieštaringai vertinta materialioji sovietinės okupacijos laikotarpio kultūra. Pranešime Kopūstėlių virsmas analizuojamas per pagrindinio jo dalyvio – klubo „Miško broliai“ – atliekamą atminties darbą. Tyrimas pasižymi analitinių ir metodologinių prieigų inovatyvumu. Vietoje tradicinių, dažniausiai su valstybe siejamų atminties studijų sąvokų, tokių kaip paveldas (angl. heritage) ir Pierre’o Noros išplėtota atminties vietos samprata, siūlomos palikimo (angl. legacy) ir atminties darbo (angl. memory work) koncepcijos, pabrėžiančios asmeninės iniciatyvos vaidmenį atminties procesuose. Taip pat pasitelkiamas atminties studijų lauke retai naudojamas etnografinis metodas: pranešimas remiasi Kopūstėliuose atliktu lauko tyrimu, kurio metu duomenys buvo renkami taikant (ne)dalyvaujamąjį stebėjimą – aprašant ir vizualiai fiksuojant įvairias Kopūstėliuose vykstančias atminties veiklas (vaikų ir jaunimo būrelius partizaninio judėjimo tematika, ekskursiją apie Šaltąjį karą ir šios teritorijos praeitį ir kt.), – bei atliekant pusiau struktūruotus giluminius interviu su klubo „Miško broliai“ nariais ir darbuotojais.
Tyrimas leidžia pastebėti kelis aspektus konferencijai aktualiomis temomis. Pirma, atskleisdamas tai, kaip pilietinės visuomenės veikėjai gali dalyvauti (per)formuojant ir puoselėjant kolektyvinę atmintį, Kopūstėlių atvejis skatina mąstyti apie atmintį ne tik (tiek) kaip apie hegemoninę struktūrą, bet ir (kiek) demokratišką ir pliuralistinį procesą, imlų reikšmių (per)konstravimui. Antra, „Miško brolių“ veikla liudija apie nūdienos laisvės dvasios įkvėpimo ir simbolių poreikį. Vienu svarbiausių motyvų buvusioje sovietinėje raketinėje bazėje plėtoti laisvės kovų naratyvą įvardijamas pojūtis, kad valstybės lygmeniu partizaninio karo atmintis nėra pakankamai (į)vertinama, ypač Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste, kuriame šalis agresorė yra identifikuojama kaip istoriškai nepasikeitęs, iki šiol grėsmę Lietuvai keliantis egzistencinis „kitas“, o pokario partizanų pavyzdys matomas kaip integrali jungiančioji grandis tarp praeities, dabarties ir ateities. Galiausiai, manytina, kad Kopūstėlių mikrokosmas funkcionuoja kaip savitas platesnių makroprocesų atspindys. Nors esminis sovietinės okupacijos kaip skaudžios trauminės patirties vertinimas išlieka tvirta aksioma, radikalus šio periodo ištrynimas iš atminties, būdingas pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais, nebėra matomas kaip tvarus ateities kūrimo būdas. Priešingai – geopolitinių realijų akivaizdoje pareiga prisiminti ir sovietinio palikimo išsaugojimas, skiriantis buvusį okupantą nuo okupuotųjų, tampa begãlių simboline pergale ir galybės įrodymu.