Luboš Švec (Karolio universitetas)
Šiame pranešime analizuojamas prezidento Václavo Havelo požiūris į „Lietuvos klausimą“ ir jo vaidmuo dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Autorius teigia, kad V. Havelo pozicija negali būti vertinama vien tik kaip radikalus pokytis Čekoslovakijos politikoje, įvykęs po komunistinio režimo žlugimo ir Havelui tapus prezidentu, atspindintis vadinamąjį „grįžimą į Europą“. Jo požiūris į Baltijos šalių klausimą turi gilesnes šaknis – jis susiformavo disidentinės veiklos metais. Dar būdamas disidentas, Havelas šį požiūrį išreiškė 1989 m. gegužę, kai Chartija 77 atvirame laiške Vokietijos kancleriui paragino panaikinti Molotovo–Ribentropo pakto padarinius ir palaikyti Baltijos tautų teisę į apsisprendimą. Klausimas, ar ir kaip šis principingas žmogaus teisių politikos požiūris atsispindėjo realioje politikoje po to, kai opozicija atėjo į valdžią 1990 m.
Panašiai kaip dauguma Vakarų valstybių, V. Havelas rėmė taikų politinį konflikto sprendimą. Jis laikė Gorbačiovo poziciją Baltijos šalių atžvilgiu savotišku lakmuso popierėliu, parodančiu tikrąjį sovietinės demokratizacijos proceso nuoširdumą. V. Havelas buvo vienas pirmųjų valstybių vadovų, viešai parėmusių Lietuvą. Jo kvietimu 1990 m. gegužės pabaigoje į Prahą atvyko Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis. Po šio vizito Čekoslovakijos prezidentūra suformulavo laipsnišką dvišalių Čekoslovakijos–Lietuvos santykių plėtros bei Baltijos bylos internacionalizacijos koncepciją, kurios tikslas – „de jure“ pripažinimas ateityje. Traktuodamas Lietuvos klausimą kaip tarptautinį, o ne vidaus (etninį) konfliktą tarp respublikos ir sovietinio centro, V. Havelas rėmė Baltijos šalių integraciją į visos Europos institucijas. Baltijos klausimas tapo pirmuoju rimtu konfliktu tarp Sovietų Sąjungos ir naujosios Čekoslovakijos politikos, nors Havelo griežtas sovietinės prievartos ir agresijos pasmerkimas dar nereiškė neatidėliotino Baltijos šalių „de jure“ pripažinimo. Baltijos klausimas nebuvo izoliuotas reiškinys; jį galima laikyti esminės Čekoslovakijos užsienio politikos transformacijos dalimi – nuo nuolankaus Sovietų sąjungininko prie savarankiškos