Claudiu-Lucian Topor (Jasų „Alexandru Ioan Cuza“ universitetas)
Po 1948 m. įsitvirtinęs represinis režimas Rumunijoje ypatingą dėmesį skyrė dvasininkams, religinėms bendruomenėms ir bažnyčioms. Komunistinė valdžia Bukarešte siekė atskirti katalikų dvasininkiją nuo platesnio bažnyčios kūno, bandydama pakeisti Romos katalikų bažnyčios pobūdį, paversdama ją nacionaline, valstybei pavaldžia institucija pagal Rumunijos stačiatikių bažnyčios modelį. Nuo pat pradžių ėmė ryškėti įnirtinga kova tarp katalikų dvasininkijos ir komunistinio valstybės aparato. Kunigai įspėjo savo parapijiečius, kad režimas sunkiai bandys jų tikėjimą. Teroro sąlygomis daugelis katalikų vyskupų tapo „Securitate“ aukomis. Kas tuomet galėjo stoti į kovą už šių vertybių išsaugojimą? Būtent šio valdžios piktnaudžiavimo kontekste atradau vyskupą Antoną Durcovici. Jo byla atskleidžiama buvusios „Securitate“ dokumentuose. Jis atrodė tarsi atėjęs iš kitos epochos. Jis gimė 1888 m. Deutsch-Altenburg, Austrijoje, ir jau Pirmojo pasaulinio karo metais patyrė civilių kalinimo griežtumą. Įsitvirtinus komunistiniam režimui (1947 m.), monsinjoro padėtis pradėjo gerėti. Tai atsitiktinai sutapo su jo paskyrimu Jasų vyskupu. Tai buvo garbinga ir atsakinga pozicija, iš kurios jis greitai pasirodė kaip ištikimas katalikų tikėjimo gynėjas ir Dievo tarnas, nepasidavęs režimo bandymams keisti bažnytinius kanonus. Jo solidarumo veiksmai neišvengiamai patraukė „Securitate“ dėmesį, ypač tuo metu, kai ši nauja represinė institucija jau buvo informuota apie katalikų tikinčiųjų sukilimą Moldavijoje. Jasų vyskupas netrukus buvo imtas sekti, ir jam buvo sudaryta žvalgybinė byla. Šiame pranešime bus nagrinėjami kaltinimai, iškelti toje byloje, jo areštas ir tardymai, taip pat mirties aplinkybės „Sighet“ kalėjime – vienoje garsiausių vietų, kur kalintos komunistinio režimo aukos Rumunijoje. Vyskupą A. Durcovici laikome laisvės kovos simboliu ir embleminiu veikėju, kurio palikimas iki šiol skatina pilietinį susidomėjimą totalitarinio teroro ir priespaudos patirčių tyrimais.