Luisa Tousova (Karolio universitetas)
Solidarumas atliko lemiamą vaidmenį Čekoslovakijos ir Lenkijos disidentų judėjimų Rytų bloke gimime ir sėkmėje. Abiejuose judėjimuose antisovietinis pasipriešinimas priskiriamas individualioms asmenybėms – Vaclavui Havelui ir Lechui Wałęsai. Havelo „Chartija 77“ ir Piliečių forumas buvo grindžiami solidarumu tarp menininkų ir disidentų. Tai buvo tiesioginė sovietų negailestingos pogrindinės meno scenos politizacijos ir kriminalizacijos pasekmė. Panašiai kaip Havelas, Wałęsa sėkmingai vadovavo politiniam opozicijos judėjimui – „Solidarność“. Abiejų judėjimų etosą iš esmės sudarė solidarumas, kuris skatino jų bendradarbiavimą. Šiame darbe dėmesys sutelkiamas į šiuos du amžininkus kaip pasipriešinimo ir solidarumo simbolius, taip pat iš dalies lyginant su Józsefu Antallu jaunesniuoju – paskutiniu Višegrado ketverto nariu. Tyrimas nagrinės tarptautinių solidarumo judėjimų bangą, daugiausia dėmesio skiriant Vakarų Europos iniciatyvai „Solidarumas su Solidarność“. Be to, tyrime nagrinėjama, kaip šių lyderių iškilimas kaip išsilaisvinimo ir demokratizacijos simbolių prisideda prie nacionalinės atminties formavimo. Metodologijoje taikoma atvejo analizė, nagrinėjanti šlovinimo formas per atminimo renginius, viešųjų erdvių pavadinimų suteikimą bei dabartinių politinių jėgų inicijuojamus minėjimus. Darbe taip pat keliama hipotezė, kad demokratinių figūrų atminimas peržengia nacionalines ribas. Tai iliustruoja Liu Xiaobo atvejis: jo Nobelio premija įvertinta „Chartija 08“ tiesiogiai įvardija Havelo „Chartiją 77“ kaip įkvėpimo šaltinį. Tyrimas užbaigiamas analize, kaip pasipriešinimo ir solidarumo judėjimų palikimas įamžinamas tiek nacionaliniu, tiek transnacionaliniu lygmeniu.