David Ilmar Beecher (Tartu universiteto Skytte politinių studijų institutas)
Pasaulinė valstybingumo siekiančių tautų organizacija (PVSTO) buvo įkurta 1991 m. vasarį, Sovietų Sąjungos žlugimo kontekste, Antrojo ir Trečiojo pasaulio aktyvistų, skeptiškai vertinusių Pirmojo pasaulio triumfalizmą „istorijos pabaigos“ epochoje. Kaip rašoma 1995 ir 1996 metų PVSTO metraštyje, organizacija „gimė iš nusivylimo jausmo dėl tautų, žmonių ir mažumų, kurios neturi nepriklausomos valstybės, atskyrimo nuo tarptautinių forumų ir organizacijų“, ir iš baimės, kad už teisingesnės, taisyklėmis pagrįstos pokario politikos – kurią inicijavo Jungtinės Tautos – fasado slypi tarptautinė sistema, kurioje stiprieji ir toliau dominuoja prieš silpnuosius imperinės tvarkos principais.
Šis straipsnis pristato organizacijos kilmę jos keturių steigėjų (Linnart Mäll, Lodi Gyari, Erkin Alptekin ir Michael van Walt van Praag) socialinėje vizijoje ir politinėse kovose, kurie sugalvojo ir parengė organizaciją per susitikimų seriją Tartu ir Taline 1990 ir 1991 metais, susiedami savo viziją su trimis pagrindiniais konkuruojančiais apsisprendimo teisės diskursais istoriniame momente, kurį Francis Fukuyama pavadino „istorijos pabaiga“: (1) dekolonizacija, (2) žmogaus teisės ir (3) laisvoji rinka. Latvija ir Estija buvo tarp penkiolikos pirminių PVSTO steigėjų. Lietuva buvo pakviesta, bet neprisijungė. Būsimasis Čečėnijos prezidentas ir Linnart Mäll pažįstamas Tartu, Džocharas Dudajevas, prisijungė prie PVSTO Čečėnijos vardu išvakarėse savo išrinkimo Čečėnijos prezidentu 1991 metais.
Be to, kad šiame straipsnyje pateikiama specifiškai vėlyvojo XX amžiaus naujos pasaulinės politinės solidarumo formos kilmės istorija, jame PVSTO taip pat siūloma kaip viena logiška baigtis ir galimas sprendimas ilgai apsisprendimo teisės istorijai, siekiančiai Apšvietos epochą, iškeliant į savo veiklos centrą pagrindinę bet kokios demokratiniais principais grindžiamos pasaulio tvarkos problemą: neatstovaujamųjų atstovavimą. Nors PVSTO galiausiai nepavyko pertvarkyti ar iš naujo nustatyti tarptautinės sistemos prioritetų, pati šios organizacijos egzistencija turėtų būti suprantama kaip svarbus vėlyvojo XX amžiaus atsakas į XVIII amžiaus pabaigos klausimą – kaip būtų galima pasiekti naują pasaulio tvarką, grindžiamą amžina taika, teisingumu ir klestėjimu, geriau suderinant pasaulio tautas su jų valstybėmis.