Dalia Bukelevičiūtė (Vilniaus universitetas)
Lietuvoje buvo stiprus laisvės troškimas, siekis būti pripažintiems, atviras diskursas apie sovietinės okupacijos pasekmes, tačiau nė viena užsienio šalis, kaip ir Čekoslovakija, nežengė realaus žingsnio iki Maskvos pučo 1991 m. – rugsėjo 9 d. užmegzti dvišaliai diplomatiniai santykiai. Kol buvo svarstomos galimo dvišalio bendradarbiavimo kryptys, ieškoma diplomatų, kurie galėtų plėtoti santykius, pačioje Čekoslovakijoje įvyko dramatiški įvykiai. Po rinkimų 1992 m. birželio 8 d. Brno viloje susitikę Čekijos vyriausybės vadovas Vaclavas Klausas ir Slovakijos vyriausybės vadovas Vladislavas Mečiaras sutarė dėl federacijos padalijimo. Liepos 3 d. bendros federacinės valstybės prezidentas Vaclavas Havelas nebuvo perrinktas prezidentu pritrūkus slovakų balsų ir turėjo pasitraukti. Lietuva tomis dramatiškomis pirmomis liepos dienomis atidarė savo ambasadą Prahoje, ir Edvardas Borisovas, prisistatydamas užsienio šalių diplomatams, turėjo progos plačiai aptarti čekų ir slovakų apsisprendimo klausimą. Tiesa, išlikę archyvinių dokumentų įrašai byloja, kad Lietuvos laikysena buvo santūri, tikintis, jog išsiskyrimo procesas bus ilgas ir tam bus būtinas referendumas. Šie pokyčiai reiškė tai, kad tik pradėję megztis dvišaliai Lietuvos ir Čekoslovakijos santykiai pateko į tam tikrą „vakuumą“ nuo 1992 m. birželio iki metų pabaigos, kai buvo „laukiama“ galutinio valdžios atstovų apsisprendimo ir stebimos čekų bei slovakų tautų nuotaikos. Lapkričio 25 d. Čekoslovakijos federalinis parlamentas priėmė sprendimą, kad nuo gruodžio 31 d. Čekoslovakija kaip atskira valstybė nustos egzistuoti. Buvo akivaizdu, kad žemėlapyje atsiras dvi naujos valstybės, su kuriomis reikės iš naujo užmegzti ryšius ir santykius. Šio pranešimo tikslas – pristatyti, kokia buvo Lietuvos valdžios atstovų (parlamento ir vyriausybės) ir visuomenės reakcija į įvykius Čekoslovakijoje, kai aktyviai buvo svarstoma 1992 m. birželį–gruodį apie šios valstybės likimą, pasirinkimą ir čekų bei slovakų tautų interesus.