Jindřich Čeladín (Vytauto Didžiojo karo muziejus)
„Manau, kad privalome atsiprašyti vokiečių, kurie buvo iškeldinti po Antrojo pasaulinio karo. Nes tai buvo labai žiaurus kelių milijonų žmonių iškeldinimas iš jų namų ir tai buvo iš tikrųjų blogis, kuris buvo kerštas už ankstesnį blogį. Ir manau, kad jei į blogį atsakysime blogiu, tik pratęsime blogį.“ Šiais žodžiais, pasakytais per televizijos laidą 1989 m. gruodžio 23 d., prieš išrinkimą prezidentu, Vaclavas Havelas šokiravo Čekoslovakijos visuomenę. Nepaisant tuo metu didžiausio Havelo populiarumo, jo žodžiai sulaukė labai mažai supratimo. Per ateinančius dešimtmečius Čekijoje buvo pradėti atkurti Čekijos valdovų, ypač Habsburgų dinastijos, paminklai. Šie paminklai, daugiausia imperatoriaus Juozapo II statulos, buvo atkurti Sudetų regione, arba miestuose, kuriuose iki Antrojo pasaulinio karo gyveno gausi vokiečių mažuma. Tuo pačiu metu, 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, Lietuvoje prasidėjo diskusijos dėl kai kurių Lietuvos valdovų paminklų, kurie buvo sunaikinti sovietų režimo, atstatymo. Tai buvo visų pirma didysis kunigaikštis Vytautas, kuris sovietų režimui buvo nepriimtinas, nes buvo didžiausias tarpukario Lietuvos Respublikos simbolis. Pradėjus perestroiką ir Lietuvai pamažu tampant nepriklausomai, diskusijos dėl paminklų atstatymo tapo labai politinės visai tautai. Didžiojo kunigaikščio Vytauto statulos atstatymas Kaune, miesto centre, buvo sovietų režimo pasipriešinimo simbolis. Šiame straipsnyje bandysime paaiškinti, kaip šie atstatyti paminklai tapo kolektyvinės tapatybės su savo tauta priemone jau demokratinėje visuomenėje. Kaip dominuojančios tautos Lietuvoje ir Čekijoje sugebėjo susitaikyti su savo istorija ir kokią poziciją užėmė mažumų atžvilgiu, kurios buvo arba iškeldintos, kaip vokiečiai iš Čekoslovakijos, arba nebebuvo privilegijuotos, kaip lenkai ir rusai Lietuvoje.