Tautvydas Petrauskas (Lietuvos kultūros tyrimų institutas)
Meno ir istorijos ryšys – viena pamatinių menotyros problemų: ar ir kiek menas yra savojo laikmečio istoriškai determinuotas „produktas“? Ar ir kokiu lygiu menininkų (iš)gyvenamas-patiriamas laikas atsispindi kūryboje? Laikantis požiūrio, kad sociokultūriniai veiksniai nulemia ar bent turi įtakos kūrybai, svarbu apsibrėžti ryškiausius atitinkamo laikmečio bruožus: visuomeninius, istorinius, politinius, ir kt. XX a. 9-ojo deš. pab.–10-asis deš. čia traktuojamas kaip Lietuvos etapas, kurį apibūdina fundamentalių permainų bei perėjimo iš komunistinės į demokratinę-kapitalistinę tikrovę paveiktas išaugęs kriminalinis ir buitinis nusikalstamumas bei šių veiklų viešinimas žiniasklaidoje; ekonominis nestabilumas ir aukštas nedarbas; prekių ir paslaugų deficitas; demokratiškai grįstų teisinių ir politinių struktūrų stoka; spaudimą ir skubėjimą keliantis gajus „kultūrinio vėlavimo“ diskursas etc. Šie veiksniai skatina šiuolaikinės Lietuvos nepriklausomybės pradžią traktuoti kaip objektyviai (pamatuojamai) nesaugų šalies etapą. Taip saugumo kategorija iškyla kaip esminė to meto valstybėje ir visuomenėje, kurios dalis taip pat yra menininkai. Pranešime klausiama – ar ir kaip „Sąjūdinio“ ir Nepriklausomybės pradžios (1988–2004) laikotarpio vizualiųjų menų atstovai kūryboje apmąstė būtent šį – (ne)saugumo – klausimą? Kokį ir kieno saugumą ir ką laikant grėsmėmis? Ar įmanu kalbėti apie „saugumo raišką“ kaip tam tikrą estetinę kategoriją? Pasitelkiant socialinės dailėtyros ir fenomenologijos prieigas kūrinių ir meno lauko analizei, taip pat nagrinėjant laikmečio jauseną liudijančius šaltinius, pranešime bus siekiama atrasti ir išryškinti saugumo dinamikos visuomenės atmosferoje ryšį su analizuojamo laikmečio vizualiųjų menų praktikomis. Taip bus siekiama parodyti, kad (ne)saugumo jausenas įkūnijęs 1988–2004 m. Lietuvos (šiuolaikinis) menas įvaizdino Vidurio ir Rytų Europos „socialinio kūno“ fundamentalias permainas.