Solidarumas per sportą: sportininkų vaidmuo Vidurio ir Rytų Europos nepriklausomybės judėjimuose ir režimų pokyčiuose

Leslie Waters (Teksaso universitetas El Pase)

Šaltasis karas sukūrė daugybę gerai žinomų „Rytų bloko“ sportininkų, tapusių politiniais disidentais, pavyzdžių. Vengrijos vyrų olimpinės vandensvydžio rinktinės pasipriešinimas po 1956 m. revoliucijos tapo pasipriešinimo simboliu. Auksą laimėjusi čekoslovakų gimnastė Věra Čáslavská 1968 m. olimpinėse žaidynėse protestavo prieš Varšuvos pakto invaziją į jos šalį. Tačiau mažiau tyrinėta, kaip sportininkai aktyviai įsitraukė į nepriklausomybės judėjimus ir režimų pokyčius Šaltojo karo pabaigoje. Šiame pranešime dėmesys sutelkiamas į 1992 m. olimpines žaidynes ir Vidurio bei Rytų Europos sportininkus, kurie devintojo dešimtmečio pabaigoje–dešimtojo pradžioje atliko svarbų vaidmenį savo šalių politinėje transformacijoje. Čáslavská, po 1968 m. komunistų valdžios įtraukta į „juodąjį sąrašą“, Aksominės revoliucijos metu vėl pasirodė viešumoje ir tapo Čekoslovakijos olimpinio komiteto pirmininke. Tuo metu Lietuvos ir Kroatijos vyrų olimpinės krepšinio rinktinės nariai tapo vienais ryškiausių savo šalių nepriklausomybės judėjimų simbolių po to, kai atsisakė dalyvauti Sovietų Sąjungos ir Jugoslavijos sporto struktūrose. „Jų šalys, dar tik pradedančios mokytis tautų žaidimo taisyklių, egzistuoja trapiai ir didelių išbandymų sąlygomis“, – rašė žurnalas „Time“. „Tačiau aikštelėje Lietuva ir Kroatija atiduoda garbę savo tėvynėms.“ Remiantis to meto žiniasklaidos pranešimais ir Tarptautinio olimpinio komiteto archyviniais šaltiniais, šiame pranešime teigiama, kad sportininkai tapo pokyčių šalininkais ir svarbiais kultūriniais ambasadoriais savo naujai atsiradusioms ar transformuotoms valstybėms. Šis procesas kulminaciją pasiekė 1992 m. olimpinėse žaidynėse, kurios tapo tautų kūrimo, diplomatijos ir taikos siekio forumu pačiu Europos pokomunistinės pertvarkos momentu.