Anete Jenča (Turaidos muziejaus rezervatas)
Šiame straipsnyje nagrinėjamas Latvijos evangelikų liuteronų bažnyčios vaidmuo Trečiojo atgimimo laikotarpiu (1987–1991 m.), kai vyko Latvijos kova už nepriklausomybę, dažnai vadinama „Dainuojančia revoliucija“. Sovietų režimas siekė nutildyti religines institucijas ir slopinti nacionalinę tapatybę, tačiau liuteronų bažnyčia tapo tylaus pasipriešinimo vieta – dvasine ir kultūrine tvirtove, puoselėjusia viltį, vienybę ir pilietinę drąsą.
Remiantis liudijimais, istoriniais įrašais ir Siguldos rajono parapijų atvejų tyrimu, straipsnyje nagrinėjama, kaip tikėjimo bendruomenės tylia ištverme, simboliniais veiksmais ir moraliniu lyderiavimu priešinosi totalitarinei kontrolei. Jame pabrėžiama slaptų krikštų, viešų pamaldų ir dvasinių lyderių – pastorių, kurie sujungė religinį ir nacionalinį atgimimą, svarba.
Tyrimas meta iššūkį stereotipui apie religinį pasyvumą komunizmo laikais, parodydamas, kaip net tyloje buvo daromi pasirinkimai, kurie formavo latvių tautos kolektyvinę atmintį ir tapatybę. Jame teigiama, kad liuteronų bažnyčia ne tik išgyveno sovietų valdymo laikotarpiu, bet ir aktyviai prisidėjo prie pilietinės visuomenės formavimo, tapdama esmine jėga atkuriant Latvijos nepriklausomybę.
Taip straipsnyje bažnyčia pateikiama kaip simbolinė ir praktinė dalyvė platesniame nesmurtinio pasipriešinimo judėjime, kuris apėmė Vidurio ir Rytų Europą paskutiniu Sovietų Sąjungos gyvavimo laikotarpiu.