Dr. Jānis Krēsliņš
Nuo neatmenamų laikų susižinojimo būdai buvo glaudžiai susiję su įvairiomis užmiršimo formomis. Užmiršimas bylojo apie tinkamai dirbantį protą. Atminties institucijos savo ruožtu veikė tarsi laboratorijos, kuriose atmintis ir užmiršimas įgijo tam tikrą reikšmę ir užėmė tam tikrą vietą. Kiekvienas technologinės paradigmos pokytis atveria naujus kelius į žinias.
Susidūrus su skaitmenine revoliucija, ši diada, regis, įgauna trečią komponentą – nedėmesingumą. Taigi žinių paieškoje dėmesys nukrypo į medžiagų atgaminimą. Ar atminties institucijos susiduria su grėsme netekti savo ligšiolinio gebėjimo kurti žinias, paremtas išradingumu, kalbos galia ir bendromis visų dalyvių pastangomis?