Prof. Luiz Oosterbeek
XXI a. pirmąjį ketvirtį turbūt geriausia apibūdinti vienu žodžiu – sutrikdymas. Sutrikdymų galima pastebėti visose srityse: spartėjanti globali klimato kaita, dažnėjantys teritoriniai ginčai, stabilaus valiutų kursų mechanizmo nebuvimas, netikrumas darbo rinkose, švietimo paslaugų ir tradicinių mokymo(-si) metodų nustūmimas į antrą planą, kultūrų susidūrimo keliamos įtampos, gyventojų migracija, socialinės nelygybės didėjimas, geostrateginiai pokyčiai, visų iš ankstesnių dviejų šimtmečių paveldėtų modelių kvestionavimas, ekonominių interesų sankirtos, globaliu mastu vykstantys politiniai neramumai ir konfliktinės tendencijos. Nors žiniasklaidos diskursas svyruoja nuo katastrofiškų iki entuziastingų prognozių susiduriant su naująja skaitmenine revoliucija ir dirbtinio intelekto plėtra (pastarieji reiškiniai dažnai vaizduojami kaip išorės jėgos, besiveržiančios į žmogaus veiklą), šios visuotinės slogios nuotaikos kontekste būtina rasti naują pamatinį strateginio mąstymo modelį, kuris būtų grindžiamas gerai informuotų gyventojų gebėjimu kritiškai mąstyti, o atitinkamos padėčiai gerinti skirtos priemonės būtų paremtos konvergencinėmis pastangomis ir kultūrų įvairove.
Ilgalaikis sutrikdymas – toks, kokį regime šiandien, – suponuoja vienintelį galimą ateities scenarijų: kupiną nežinomybės ir, tikėtina, smarkiai nutolusį nuo to, ką pajėgiame įsivaizduoti. Štai kodėl visuomenei reikia ne vien tik paprasčiausių sprendimų dabartinėms problemoms įveikti (nors šie irgi yra būtini), jai reikia strategijos, kuri veikiau būtų orientuota į socialinės transformacijos ir adaptacijos procesų pobūdį, o ne į konkrečius ateities, kurios negalime tiksliai numatyti, tikslus. Atsigręžę į ankstesnius nusistovėjusią tvarką sutrikdžiusius reiškinius – nuo pat žemdirbystės atsiradimo iki XVII a., XVIII a. ir XIX a. nuosmukių atneštų padarinių, – žinome, kad bet koks ateities scenarijus apims teritorijų ir jų populiacijų pokyčius. Didžiausias šio amžiaus iššūkis – užtikrinti, kad visa tai vyktų taikiai. Šiame kontekste, be abejo, esminis veiksnys – šių teritorijų žinių klasterių bei identiteto suvokimas ir jų organizavimas. Tuo tikslu būtina turėti šių klasterių žemėlapį.
Visuomenėje, kurioje dėl gyventojų sudėties įvairovės šio tikslo pasiekti neįmanoma orientuojantis į politinius, ekonominius ar religinius institutus, kurie patys yra paveikti jų funkcionavimą trikdančių procesų, reikia atsigręžti į pamatinius žinių vienetus, galinčius padėti suvienyti potencialiai skirtingas ar netgi konfliktuojančias visuomenės grupes ir jų interesus. Šiuo atveju bibliotekų vaidmuo tampa kaip niekada svarbus ne tik suteikiant prieigą prie informacijos ir kultūros, bet ir maksimaliai išnaudojant skaitmeninių technologijų teikiamas galimybes, tuo pat metu siunčiant aiškią žinią, kad negali būti pakaitalų tam, kas apčiuopiama, pvz., knygoms, jei asmuo nenori būti vien tik vartotojas ir nori, kad jo balsas, sprendžiant ateities klausimus, būtų girdimas. Skirtingai nei konservatyvios ir praeities patirtis įkūnijančios formalios švietimo ir pramoninės veiklos erdvės, bibliotekos kaupia žinias ir gali skatinti eksperimentavimą, kuris stiprina kritinį mąstymą ir sudaro sąlygas lankstiems, adaptyviems bei individualizuotiems sprendimams kurti. Tiek centrinės, tiek visos kitos bibliotekos privalo kartu su švietimo sistema tapti esminiu integruotos bei tvarios teritorinės plėtros komponentu.