„Neįmanomas vaidmuo: Ministras Pirmininkas Prancūzijos konstitucinėje sistemoje“

Guillaume TUSSEAU, Paryžiaus politologijos instituto Teisės mokykla

Penktosios respublikos konstitucija turėjo ambicingą tikslą: atgaivinti tai, ką Georges Burdeau vadino „valstybės galia“. Iki 1958 m. gyvavusios trečioji ir ketvirtoji respublika nepajėgė spręsti svarbių politinių klausimų – daugiausia todėl, kad vyraujanti galia Prancūzijoje buvo parlamentas. Esant absoliučiam parlamentarizmui, vyriausybė patyrė nuolatinę įtampą. Būdama nestabili, ji negalėjo adekvačiai reaguoti į susiklosčiusias aplinkybes. Alžyro karas lėmė, kad prezidentas De Gaulle’is sutiko tapti „Ministrų Tarybos prezidentu“, žlugo ketvirtoji respublika ir buvo priimta nauja konstitucija. Ji turėjo remtis keturiais pagrindiniais principais, vienas iš jų buvo vyriausybės atskaitomybė. Tai reiškė, kad naujoji konstitucija turėjo įteisinti parlamentinę santvarką atskirdama valstybės vadovo ir ministro pirmininko galias. Dėl to buvo galimi keli tolesnės plėtotės scenarijai. Penktosios respublikos politikos kaita lėmė, kad įvyko du svarbūs konstitucijos svarstymai. Pirmojo metu įteisintas didelės dalies ministro pirmininko galių perdavimas prezidentui, užsiminta apie debatus dėl ministro pirmininko posto naudingumo, buvo siūloma pakeisti konstituciją taip, kad joje būtų atviriau pasisakoma už didesnes prezidento galias. Tačiau kitais laikotarpiais, žinomais kaip „gyvenimas kartu“, kai prezidentas veikdavo kartu su opozicine Nacionaline Asamblėja (1986–1988, 1993–1995, 1997–2002), vyko kitas svarstymas, tradiciškiau traktavęs šias institucijas ir įtvirtinęs ministro pirmininko vaidmenį, labiau atitinkantį konstituciją. Tokie ir panašūs svyravimai kelia daug abejonių dėl Prancūzijos santvarkos pobūdžio. Ministro pirmininko statuso atgaivinimas vis dėlto gali būti trumpalaikis. Pirmiausia, prezidento mandato trukmė nuo septynerių metų sutrumpinta iki penkerių ir prilyginta Nacionalinės Asamblėjos mandato trukmei. Antra, parlamento rinkimai vyksta keletui savaičių praėjus po prezidento rinkimų. Quinquennat (penkerių metų trukmė) paradoksaliai prisidėjo prie prezidento pozicijos sustiprinimo ir smarkiai susilpnino ministro pirmininko pozicijas. Galima suabejoti, ar ministro pirmininko vaidmuo penktojoje respublikoje iš viso yra įmanomas.