Cyril BENOÎT (Centre for European Studies and Comparative Politics)
Liberaliose demokratinėse valstybėse teisėkūros institucijų ir biurokratijos santykis grindžiamas „paskatų ir gebėjimų neatitiktimi“ (Morrisas Fiorina), o šio santykio svarbiausiu aspektu labai dažnai laikoma informacijos dinamika. Įstatymų leidėjai įpareigoti priimti teisės aktus, nors jų žinios apie tikrovę, kurią jie siekia valdyti, yra neišsamios ir dažnai nepakankamos, o geriau informuoti biurokratai ir jų įstaigos įpareigotos vykdyti įstatymus negalėdamos jų priimti. Pranešime išsamiai apžvelgiama lyginamoji tokios situacijos raiška. Svarstoma apie kai kurių bendrų tendencijų pasekmes politinės ir administracinės sferų tarpusavio priklausomybei, ypač tokiai, kuri susijusi su nepriklausomų reguliuojančių įstaigų atsiradimu daugumoje sektorių, kurių veiklą reguliuoja vyriausybė. Tokių įstaigų atsiradimas sietinas su plačiai paplitusia nuomone, kad ekspertai (ne politikai) gali žinoti, kokių politinių priemonių būtina imtis su visuomenės gerove susijusiems tikslams pasiekti – ir tik tuomet, kai šie ekspertai yra izoliuoti nuo politinės įtakos (Peteris Burnhamas). Remiantis pavyzdžiais iš socialinės politikos ir finansų sferų, pranešime atskleidžiami iššūkiai, su kuriais susiduria teisėkūros institucijos, kai su politika susijusios informacijos apdorojimo kompetencijos yra atsidūrusios formaliai nepriklausomų ekspertų (jiems priskiriamos ir labai svarbios sprendimų priėmimo kompetencijos) rankose, taip pat neigiamos repolitizavimo formos, kurios dėl tokios situacijos vis dažniau susiklosto įvairiose Europos Sąjungos šalyse.