Emma CREWE, Londono SOAS (School of Oriental and AfricanStudies; Rytų ir Afrikos studijų mokykla) universitetas
Mus tiesiog užplūdo literatūra, skirta savarankiškoms vadovavimo ir naujų jo koncepcijų studijoms, tačiau geresnių vadovavimo įgūdžių taip ir neįgijome – iš dalies todėl, kad, pasauliui tampant vis labiau komplikuotam, konfliktiškam ir nenuspėjamam, vadovavimas darosi vis sudėtingesnis. Tačiau iš dalies problema kyla dėl to, kaip mes suvokiame vadovavimą. Įprastas mokslo bendruomenei ir už jos ribų paplitęs požiūris linkęs: a) klasifikuoti vadovavimą pagal supaprastintas asmenines savybes arba kultūras, b) demonizuoti arba suromantinti vadovus, c) propaguoti pernelyg optimistinius tobulėjimo receptus. Atėjo laikas apmąstyti vadovavimo interpretacijų ir praktinio įgyvendinimo bendrumus ir skirtumus ir inicijuoti kitokius ir labiau informacija pagrįstus debatus apie tai, kaip vadovai, įskaitant politikus, iš tikrųjų veikia kartu.
Šiame pranešime apie politinį vadovavimą daugiausia dėmesio bus skiriama politikams, nes demokratinėse šalyse parlamentarai užsiima vadovavimo veikla kartu su kitais vadovais, tačiau jų vadovavimas labiau susijęs su emocijomis, visuomeniškumu ir įtaka. Jų veiklą matant kaip įprastinį vadovavimą, tik labiau išplėtotą, tampa paprasčiau išsamiau suvokti tiek politiką, tiek vadovavimą apskritai. Bet kurioje vadovavimo veikloje būtina suvokti: 1) kaip jis orientuotas į praktinę veiklą, t. y. kaip traktuotini vadovo gebėjimai ir patirtis (o net tik jo ketinimai), jų neidealizuojant ir nežeminant; 2) vadovavimo veiklos kontekstas ir specifika: jos sąsajos su visa kuo, improvizaciniai šablonai; 3) oficiali ir neoficiali vadovavimo komunikacija: prasmių ieškojimas žmonių sąveikoje (susitikimai, socialiniai tinklai, pašnekesiai ir ritualai), o ne vien tik abstrakčioje aplinkoje. Apibendrinama teigiant, jog siekiant tobulinti vadovavimą, būtina tiriamoji veikla ir praktinis nuovokumas atsižvelgiant į įvairialypę perspektyvą ir interesus bei racionalią vaizduotę ir praktinę išmintį.