Taisiya Leber (Johanneso Gutenbergo universitetas Maince, Vokietija)
Pranešime nagrinėjama graikų spaudos istorija ankstyvaisiais Naujaisiais laikais (XVI a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje) Osmanų imperijoje ir Pietryčių ir Rytų Europoje. Osmanų Konstantinopolis niekada netapo tikru graikiškų knygų leidybos centru, tad daugelis graikiškų knygų buvo spausdinamos už Osmanų imperijos ribų, pirmiausia Italijos miestuose. Mažiau žinomi bandymai spausdinti knygas graikų kalba Abiejų Tautų Respublikoje – čia tokių knygų buvo leidžiama XVI a. pabaigoje dėl graikų hierarchų iš Osmanų imperijos įtakos. 1627 m. patriarchas Kirilas Lukaris pagaliau sugebėjo Konstantinopolyje įkurti graikiškų knygų spaustuvę, tačiau, Osmanų valdžiai įsikišus, po kelių mėnesių ji turėjo būti uždaryta. Ši nesėkmė paskatino graikų hierarchus ieškoti kitų spausdinimo galimybių – iš pradžių Maskvos didžiojoje kunigaikštystėje, o vėliau Osmanų imperijai pavaldžiose Valakijoje ir Moldovijoje. XVII a. antroje pusėje Jasai ir Bukareštas tapo svarbiais graikiškų knygų leidybos centrais. Koks buvo čia spausdinamų knygų turinys? Kur šiame tarpregioniniame transotomaniškame kontekste brėžiame liniją tarp centrų ir periferijų? Į šiuos klausimus atsakau pranešime.