Matas Grubliauskas (Vilniaus universiteto biblioteka, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Lietuva)
„Meluoji“, „įsidėmėk“, „atrodo, pritaikoma bohemams“, „Lenkijos prapultis“ – tai tik kelios inskripcijos, paliktos senojo Vilniaus universiteto bibliotekos knygų paraštėse. Tokie įrašai padeda mums ne tik nustatyti knygos ir jos savininko, skaitytojo santykį, bet ir nušviečia tuometės mikrovisuomenės ir makrovisuomenės aktualiausias problemas ir idėjas. Tyrinėdami marginalijas, šiandieniniai Lenkijos tyrėjai jau fiksuoja naujus ir taiso tradicijoje nusistovėjusius teiginius apie tuometės politinės minties specifiką. Tokie tyrimai atskleidžia tuometę kultūrinę erdvę buvus kur kas margesnę ir problemiškesnę. Lietuvos mokslinėje apyvartoje politinės valstybininkų, intelektualų pažiūros daugiausia rekonstruojamos iš oficialių dokumentų, publicistinių veikalų, studentiškų konspektų. Dėl šių kūrinių specifikos dažniausiai dingsta spontaniškos minties ir individualaus mąstymo, pasireiškiančių asmeninėmis, tik sau, o ne viešumai skirtomis inskripcijomis, aspektas. Jėzuitų kuruojama biblioteka ne kartą buvo pildyta įvairiomis progomis, testamentu asmenines bibliotekas užrašant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikams ir politinio elito atstovams. Natūralu, kad didžioji dalis čia patekusių knygų buvo pasaulietinio, politinio pobūdžio. Nuo XVII a. pabaigos, ypač kai Vilniaus universitete buvo įsteigtas politikos kursas, jėzuitai profesoriai neišvengiamai turėjo vartyti, skaityti ir žymėtis tokiose knygose ruošdamiesi dėstyti šio kurso paskaitas. Svarbiausias autoritetas jėzuitams buvo Aristotelio „Politika“. Manome, kad šio ir kitų politikos veikalų paraštėse ir tekste paliktos inskripcijos gali atskleisti naujų skaitymo kultūros ir politinės minties momentų jėzuitinėje kultūroje.