Wojciech Kordyzon (Varšuvos universitetas, Lenkija)
XVI a. Karaliaučius tapo vis svarbesnis Prūsijos kunigaikštystės politinis ir kultūrinis centras. Liuteronų tikėjimui tapus valstybine religija, Karaliaučius vaidmuo išaugo, jis buvo svarbus ir kaimyninių žemių – Lenkijos ir Lietuvos – disidentams. Kaip spaudos centras Karaliaučius atsiliko nuo didžiausių Šventosios Romos imperijos miestų. Vokiškai kalbantiems žmonėms Karaliaučius buvo provincija, bet patenkino leidinių kitomis kalbomis, pavyzdžiui, lenkų, poreikį per leidybą, inicijuojamą protestantų leidėjų (Jano Seklucjano, Ostafo Trepkos, Hieronimo Maleckio) – jie bendradarbiavo su spaustuvėmis Prūsijoje. Pranešime analizuoju, kokius žanrus rinkosi Karaliaučiuje dirbantys leidėjai (parodau, ką reiškė tokie pasirinkimai), lyginu juos su kitomis vietinėmis tendencijomis, tyrinėju, kaip tuos pasirinkimus leidėjai atskleidė paratekstuose. Teigiu, kad lenkų leidėjai stengėsi išleisti pagrindinius liuteroniškus religinio švietimo tekstus lenkiškai, taigi ši leidyba papildė (protestantų atveju) ir konkuravo (katalikų atvejis) su Lenkijos ir Lietuvos religinių bendruomenių leidiniais.